Vakare nuvažiavau prie Liverpulio stoties. Nuo ten tik kokia 15 minučių kelio iki Brick Lane, kur yra klubas 93 Feet East. Brick Lane - siaura jauki gatvelė, kurioje yra smagių klubų, kavinių, turgų, žmonių... Tam pačiam 93 Feet East turėjo vykti 2 skirtingi vakarėliai, todėl man apsaugininkas parodė duris, pro kurias patekau į micromusic vakarėlio vietą: viskas velniškai kitaip, nei Londono hard house, trance etc. muzikos klube - žmonės, kurie pardavė bilietą mane užkalbino, aš - juos... Tai buvo micro-žmonės.

Vienoj erdvėj - daug sofyčių, foteliukų, į kuriuos gali išvirsti, taip pat keletas 16bit kompiuterių. Vienas iš jų - šaudyt antis su pistūle... Monitoriai televizorių, lenkti, gražūs, elektroniniai-mechaniniai. Jauku. Savi žmonės, paprasti. Tuo metu dar vakarėlis nebuvo įsivažiavęs. Gal grojo Pippilina... Bet tai buvo labiau panašu, jog dar vis reguliuojamas garsas...

Pradėjo rinktis žmonės. Vis daugiau ir daugiai, ir velniai griebtų, tokių žmonių retai kada pamatysi hard house, trance klubuose (o kas juose kitaip?)! A, gal tiesiog jie atėję žiopso į sceną, į video grafikos paveikslus, kalbina vieni kitus - tai daug panašiau į jaukų melomanų susirinkima pas ką nors namuose.

Pimoji grupė, kurią užfiksavau buvo Gwem. Tai du jaunuoliai, grojantys kompiuteriu, gitara ir elektroniniais būgnais (tokiais mažais, žaisliniais, kokius galima parsisiųsti iš katalogo Neckerman). Jie grojo vokišką reivą (kalbėsiu grubiai, nes švelniai tik pati muzika gali atpasakoti, kokia ji yra). Jie rėkė 'put your hands up in the air!!!' Ir daug kas kėlėm. ;)

Po Gwem ant scenelės užlipo mergaitė vardu Manou. Susireguliavus savo mažą aparatėlį (jis buvo padėtas tiesiog ant scenelės grindų) ji pasisveikino ir pradėjo pasakoti kaip sekasi. Papasakojo kas sukėlė jai minčių dainuoti, kurti būtent šitą dainą. Paleido aparatėlį - jis užgrojo, pasiėmė mikrofona ir pradėjo dainuoti. Balsas labai labai gražus. Truputį žemas, labai švelnus... Jos daug dainų buvo lėtų, labai gražių... Dainavo vokiškai - savo gimtaja kalba... :)

Visiems labai plojom.

O video paveikslai ant whole screen labai gražūs. Kokių dar nebuvau matęs. Spalvoti, atspindintys 8bit pasaulį, kuriame yra daug žmogiškumo, šiltumo.

Tada su dviem sintezatoriais užgrojo švedai. (O koks jų vardas?) dainavo - ir jų muzika pagavo mus, visus įsuko šokti... Šokom - labai dinamiška, liūliuojanti muzika... graži... ;)

BODENSTANDIG 2000!!! Jie užkūrė pirtį! Visokiausiom prasmėm - buvo šilta šokti, dūkti... Buvo juokinga klausyti, kaip jie dainuoja epą apie savo mamas, savo muzikos kūrimo idėjas. Kaip jie giliai groja su fleitele ir elektrine vaikiška jonika! Tuomet jau salėj buvo prisirinke labai daug žmonių. Visi sukaitę, klauso, ką šneka du Bodenstandig vyrukai ant scenos. Staiga jie taria: 'Junglers and Jungletes get ready!!! It is jungle to you!' ...;) ir užgroja jungle muziką: tikrą, su bassline'u, būgneliais, melodijų intarpais. Ir visi trypia kojom, suka rankom, šoka, suprakaitavę. Bodanstandig vyrukai nusileidę nuo scenelės trypia ir klykia su minia!!! Oho!!! OOHOO! Atrodo, kad Bodenstandig savo pasirodymu apėmė tiek daug elektroninės muzikos kultūros! Tiek daug parodė, jog gali ją (tą kultūrą) įsimylėti, - kiek daug ten laisvės gyvena, kiek daug žmonių idėjų. Man jų muzikoj gyvena daug elektroninės muzikos, kuri vystėsi Vokietijoj... Jie vokiečiai... Galbūt muzika gali šiek tiek atspindėti žmogaus mentaliteta, t.y. kultūrinę patirtį, kuri būdinga tik tam tikrai geografinei vietai, gal tautai ar šaliai... Bodenstandig vyrukai savo pasirodymą pabaigė muzikos kūriniu 'IN ROCK 16BIT'! ilgai grojo, dūdele, tokia maža, o taip, o taip kėlė aukštyn! Užliejo grožiu mus.

Po Bodenstandig 2000 išėjau į erdvę, kur buvo sofytės ir kompiuteriai. Ten žmonės kalbėjosi, žaidė kompiuteriais. Labai šviesūs, geri žmonės.

Apskritai aš nei vieno žmogaus nemačiau su vandens buteliuku rankose.

Jau buvo smagu. Raumenys pailsę, bet ir lengvi, nenustygsta vietoj, nes muzika vis maitina, vis šokdina širdį, smegenis, kaulus ;)

Tada grojo mergaitė ir berniukas. Jų vardų taip ir neįsidėmėjau. Jie stovėjo ramūs ant scenelės, rankose laikė po mažą kompiuteriuką (?!) ir grojo. Bet jų muzika buvo tiek švari, rami ir be gali dinamiška, kad visi, kas norėjo, labai šoko. Niekas neklykė, nesikarščiavo salėje, bet šoko, šoko. Labai graži muzika, labai rami ir greita. Bet mano žodžiuose tos muzikos nėra :)

Po to dar vienas atlikėjas. Jaunas, pasislėpęs už savo laptop. O po jo, stambuliukas, labai švelnių veido bruožų Cylob, kuris visą vakarą prabuvo salėje, už savo patefonų. Jo muzika graži... tokia, kur vaikus užmigdo, vietoj pasakų... skandinaviškos lopšinės... šokom... :)

Ant whole screen pasirodė dvi šokančios smegenys, jos mojavo savo rankutėmis ir sakė 'good bye' ar 'the end'... :)

Tuoj užsižibino šviesa salyteje. Jau daug žmonių išėję, visi truputį pavargę. Lektrogirl graži, panaši į lapę. Visi gražūs. Kalbamės, linkim viens kitam gerų gyvenimų. Už paskutinius 3 svarus nusiperku mažą plokštelę. Einu gatvelėm važiuoti namučių. Buvo gal 3 valandos ryto. Šiltas oras, šviesi naktis. Gražūs miesto žiburiai - milijonai jų palei upę.


Tu gali rasti krūvą nemokamos micro-muzikos apsilankydamas ir tapdamas micromusic bendruomenės nariu (tai irgi nemokama!)!